Muilas ar... tortas?

Turbūt nelengva patikėti, bet šie apetitą keliantys tortai yra skirti ne valgyti, o... praustis. Vieną iš jų dovanų gavęs žmogus jau spėjo apsidžiaugti, kad galės "pasisaldinti gyvenimą" :)

Ir dar šiek tiek naujų papuošalų

Adventas

Šįkart norėjosi kitokio švenčių laukimo - lėto, ramaus, jaukaus, kvepiančio mandarinais ir namie kepamu pyragu. Priešingybės tam, koks būdavo ankstesniaisiais metais, kai, šalia pasiruošimo šventėms, kamuodavo dar ir tokie patys rūpesčiai, kokie tuo pačiu metu kamuoja visus nelaimėlius, trinančius universiteto suolą...

Praėjusiais metais per Adventą kiekvieną šeštadienį 7 valandą ryto, smarkiai po širdimi besispardant Mažajam, išleidusi į lauką pasiganyti išsimiegojusį katiną, užsiplikydavau jau trečią ar ketvirtą puodelį kavos tądien, išsivyniodavau antrą plytą šokolado ir, vogčiomis atidėjusi knygas ir konspektus į šoną, trumpam kįštelėdavau nosį į rankdarbių puslapius internete, svajodama, ką kurpsiu ir kursiu, kai ta pekla pagaliau baigsis... O po šių kelių saldžių minučių sau, įsimetusi rankinėn konspektus, pabučiavusi miegantį Vyresnėlį, išeidavau į šaltą žiemos rytmetį ir tuščiomis gatvėmis žingsniuodavau universiteto link. Laikyti egzamino...

Šis švenčių laukimas kitoks. Mažasis jau nebesispardo po širdimi, o ropinėdamas po namus ir šypsodamasis žavia zuikio šypsenėle aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime. Diplomas ilsisi stalčiuje. Vyresnėlis intensyviai fantazuoja, kokią dovanėlę Kalėdų Senelis paliks po eglute...

Intensyvūs buvo metai. Ir kaina milžiniška už tai sumokėta. Bet moterys visais laikais buvo stiprios ir gebančios pakelti daug...

Šiemet laukimas tikrai kitoks. Pirmą kartą turime tikrą Advento kalendorių su užduotėlėmis kasdienai. Tikiuosi, tai padės sumažinti skubėjimo streso paskutinėmis prieššventinėmis dienomis ir įtraukti visą šeimą į aktyvų ruošimąsį, sutekls mus pabūti kartu. Ir namus puošiame visi kartu, o vietoje banalaus Advento vainiko turime stilizuotus žibintus. Dovanas taip pat gaminu jau nebe viena.

Tikiu, kad ir šventės bus kitokios...

Ir vėl papuošalai...

Išduosiu nedidelę paslaptį - šiuo metu šalia visų kasdienių rūpesčių vyksta rimtas darbas kuriant virtualius namus mano papuošaliukams. Todėl laiko trūkumas spaudžia dar labiau.

Tačiau mūza vis tiek lanko. Ačiū jai.

Papuošalai, papuošaliukai...

Keksas su šokoladu

Iš esmės tai pats paprasčiausias keksas, paskanintas šokoladu ir riešutais, tačiau mano šeimos labai mėgstamas. Dalinuosi receptu.

250 g miltų
250 g cukraus
250 g kepimo margarino
4 kiaušiniai
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
100 g juodojo šokolado
saujelė riešutų

Kambario temperatūros margariną išsukti su sviestu. Maišant po vieną įmušti kiaušinius. Atskirame inde išmaišyti miltus su kepimo milteliais (tai padaryti labai svarbu, nes kitaip pyragas gali netolygiai iškilti). Į tešlą suberti riešutus ir gabaliukais sukapotą šokoladą, įmaišyti miltų ir kepimo miltelių mišinį. Tešlą maišyti kuo trumpiau - į mažus miltuotus gumulėlius nekreipti dėmesio, jie galutinio rezultato tikrai nesugadins. Tešlą sukrėsti į riebalais pateptą ir džiūvėsėlių trupiniais pabarstytą kekso formą. Kepti 180 laipsnių Celsijaus orkaitėje 30-40 minučių. Iš formos išimti tik tada, kada visiškai atvėsta.



Skanaus :)

Kartu su vaiku

Pilni namai žaislų. Su jais kovoti beviltiška - vis tiek "gyvens" visur, kur tik įmanoma - svetainėje ant sofos, virtuvės spintelėse, miegamojo komodos stalčiuose, netgi vonios kambaryje... Tai dalis tėvystės žavesio.

Vaikai yra smalsūs ir žingeidūs. Žaislai įdomiausi tol, kol nauji, o pabosta gana greitai. Bet mes nebūtume mamos, jeigu nebūtume išradingos.

Štai pora mano idėjų, kuo naudingai užimti vaikus be didesnių išlaidų.

Pirmasis žaidimas pravartus vaikams, kurie mokosi pažinti spalvas. Pastebėjau, kad lengviausia jiems susivokti, kuo viena spalva skiriasi nuo kitos, kada paeiliui yra rodomos kelios vienodos, tačiau skirtingų spalvų figūros, ir vardijamos bei kartojamos jų spalvos. Mes pasirinkome mašiniukus.

Antrasis žaidimas lavina pastabumą, loginį mąstymą bei gebėjimą jungti atskiras dalis į visumą. Tereikia iš žurnalų prisikarpyti įvairių lengvai atpažįstamų objektų paveiksliukų, priklijuoti juos prie tvirtesnio kartono ir perkirpti pusiau. Aš kiekvieną tokį objektą dar "įrėminau" į apskritimą dėl tvarkingumo ir įdomumo.

Beje, mano vaikui (kol kas tik vyresniajam, nes mažasis tokiais dalykais dar nesidomi) labai patinka tokie žaidimai.

Senų batelių naujas gyvenimas

Jie atkeliavo į mano namus prieš keletą metų iš vieno vintage kuistuko. Paprasti juodi odiniai laiveliai, pagaminti jau nebeegzistuojančioje valstybėje, buvo turbūt nedaug jaunesni už mane, tačiau, kaip bebūtų keista, visai nedėvėti. Šviežutėliai. Susidraugavome, tarnavo man gana ilgai, buvo mieli ir patogūs. Turbūt todėl nekilo ranka išmesti netgi tada, kai buvo jau visiškai nugyventi.

Ypač varganai atrodė pakulnės.

Neabejoju, kad iš kitų namų būtų seniai iškeliavę tiesiai į šiukšlyną. Tačiau aš nusprendžiau pabandyti prikelti juos naujam gyvenimui. Juk nieko neprarandu.

Pirmiausia reikėjo kruopčšiai nuvalyti batus spiritu. Ne tik išorę, bet ir padą bei vidų.

Tada į pagalbą pasitelkusi peilį nulupau nuo pakulnių visus odos likučius, palei kraštelius kruopščiai apkarpydama smulkiomis žirklutėmis. Taip pat replėmis nuplėšiau pakulnės pakietinimą.

Iš popieriaus pasidariau kuo tiksliau pakulnės formą pakartojančius lekaliukus ir jų figūras išsikirpau iš odos likučių.

"Moment Kristal" klijais priklijavau juos prie pakulnių.

Palaukusi, kol klijai gerai išdžiuvo, paletėje susimaišiau aukso ir sidabro spalvos akrilinius dažus su trupučiu tekstilės klijų.

Šiuo žėrinčiu mišiniu du kartus nutepiau oda paklijuotas pakulnes.

Nusprendusi, kad reikia paeksperimentuoti šiek tiek rimčiau, pakulnes nutaškavau juodais mažais žirniukais (juodi akriliniai dažai sumaišyti su trupučiu tekstilės klijų).

Taškiukams išdžiūvus, pakulnes porą kartų nutepiau vandeniniu saunų ir pirčių laku, atspariu drėgmei.

Vietoje pakulnės sutvirtinimo "Super Moment" klijais vieną ant kito priklijavau keletą mažų odos gabaliukų (žinoma, galėjau nešti pas batsiuvį, bet nesinorėjo išlaidauti nežinia kuo pasibaigsiančiam eksperimentui).

Jeigu jau eksperimentuoti, tai iki galo :) Batų padus nudažiau keliais sluoksniais baklažanų spalvos akrilinių dažų ir nutepiau tuo pačiu saunų laku, kuriuo tepiau pakulnes (be abejo, prieš tai teko sąžiningai pasidarbuoti su švitriniu popieriumi). Tebunie tai ironiška aliuzija į labutenus su visa jų prašmatnybe ir gerbėjų tuštybės manija :)

Išdžiūvus lakui, palei pakunių kraštelį priklijavau miniatiūrinių nėrinių juostelę, kad paslėptų nelabai lygiai išlirptą odos kraštelį ir prigludimą.

Galiausiai iš juodos organzos atraižėlių ir juodų stiklinių karolių susimeistravau papuošimo gėlytes, kurias "Moment Kristal" klijais priklijavau prie batų.

Rezultatas manęs nenuvylė :)

Naujam gyvenimui atgiję seni papuošalai

Kad ir kaip būtų nemalonu, turiu prisipažinti, kad nemėgstu pervėrinėti senų sutrūkusių karolių ir kai paprašo, mintyse tyliai nusikeikiu. Tai nuobodus, nekūrybiškas darbas, vagiantis mano brangų laiką. Bet vis tiek nepajėgiu pasakyti "ne" :)

Tačiau kartais rezultatas vis dėlto džiugina.

Šis komplektėlis atkeliavo pas mane pažirusių senų neišvaizdžių karoliukų pavidalu. Kadaise tai buvo trijų eilių karoliai.

O iškeliavo prisikėlęs naujam gyvenimui kaip dviejų eilių karoliai, auskarai ir apyrankė :)



Smagu, kad papuošalo savininkė liko patenkinta. Tokiais atvejais net nesmagu, kad gavusi užduotį patyliukais bambėjau, jog vėl gavau nuobodaus darbo :)

Papuošalai

Negaliu jų nekurti...

Sūnelio krikštynų kostiumėlis

Mūsų mažasis tapo kataliku :)

Nors tada, kai prieš trejus metus krikštijome pirmagimį, siuvėja nenuvylė ir pasiuvo labai gražų kostiumėlį, šįkart labai norėjau papuošti savo vaikelį pati. Kaip pavyko, spręsti Jums :)

Modelino papuošalai

Papuošalus kuriu jau senokai. Tačiau man net pačiai keista, kad tokia puiki beveik neribotų galimybių medžiaga kaip modelinas tik dabar rimčiau patraukė mano dėmesį. Ką gi, teks imtis šios veiklos rimčiau, o kol kas - pirmieji blynai.

Japoniški ryžių pyragaičiai

Šie Japonijoje populiarūs pyragaičiai skoniu primena sušius. Jų receptą gavau iš Tekančios Saulės Šalyje kurį laiką gyvenusio asmens. Puiki alternatyva sumuštiniams. Neapkrauna skrandžio. Labai skanu. Rekomenduoju paragauti.

Reikalingi produktai: kibūs ryžiai, bet kokia paruošta vartoti žuvis (šiuo atveju - marinuota sardinės filė), jūros kopūstų lakštai, majonezas.

Taip pat reikės specialių formelių. Gaila, bet neturiu supratimo, kur jų gauti Lietuvoje. Na, bet pasitelkus fantaziją galima išsiversti ir be jo - bandyti pyragaičius formuoti rankomis arba pritaikyti kokį nors dažniau lietuviškoje virtuvėje sutinkamą įnagį.

Taigi imamės darbo. Pirmiausia į formelę idedame truputį išvirtų ryžių.

Tada dedame žuvies ir majonezo.

Ir vėl dedame ryžių. Svarbu jį nepadauginti, kad vėliau neišliptų per formelės viršų.

Viską prispaudžiame viršutine formelės dalimi.

Laikyti prispaudus nereikia, tad viršutinę formelės dalį iškart nukeliame.

Dabar apverčiame formelę ir išverčiame jos turinį ant lėkštės, spustelėdami formelės dugne esančią įpjovą.

Galų gale įvyniojame kiekvieną pyragaitį į jūros kopūstų lakštą.

Skanaus :)